Šiomis dienomis pratinamės girdėti, kad normalu yra jausti nerimą, įtampą, pyktį. Tačiau, o kaip apie kitus jausmus. O kaip apie kaltę ir gėdą? Apie kaltę, kad nesijaučiu taip blogai ir pakankamai ramiai reaguoju? Apie kaltę, kad gyvenu gyvenimą, kai tuo tarpu kiti jaučia didelį nerimą ar kariauja? Apie gėdą, nes mano artimieji ar aš kalbu rusiškai, ar pažįstamų tarpe turiu, kurie pasisako už priešus?
Kaltė ir gėda iš esmės atsiranda iš mūsų susikurtos sąžinės modelio, socialinių ir religinių aspektų. Kaltės ir gėdos jausmas yra susijęs su mūsų suvokimu, kas mes esame. Mes manome, kad tam tikru būdu nuvylėme save tiek savo, tiek kitų akyse. Mes galime jaustis kalti dėl kažko, ką padarėme, bet gėdytis dėl to, kaip tai atspinti kas mes esame.
Tačiau šios emocijos turi dvi puses: iš vienos pusės gėdos jausmas ir kaltė gali didinti motyvaciją keistis. Kitą vertus jaučiant kaltę ir gėdą mes nenorime nieko kito kaip susisukti į mažą kamuoliuką, pasislėpti nuo pasaulio, atsisakyti svajonių, atsisakyti būti laimingu, nes šios emocijos yra žlugdančios.
