Patogus žmogus – asmuo, kuris stengiasi įtikti, patikti, padėti, padaryti aplinkinius laimingus, tačiau dažnai dėl to aukojantis savo poreikius, interesus. Žmogus aukojasi ne (tik) dėl altruistinio noro pasirūpinti kitų gerove, bet ir dėl nesąmoningo siekio tokiu būdu užsitarnauti, „nusipirkti“ aplinkinių meilę. Tokio žmogaus asmeninis saugumo jausmas ir pasitikėjimas savimi dažnai remiasi kitų žmonių pripažinimu. Jį gavus, žmogus jaučiasi svarbus ir vertingas.
Būti patogiu išmokstama vaikystėje, kai tėvų problemos ir rūpesčiai tampa svarbesni nei vaikų jausmai. Paklusnumas, rūpestis kitais ir geras elgesys skatinami, o savo norų, nuomonės, nuoširdžių jausmų išreiškimas slopinami. Beaugdamas vaikas įgunda savo poreikius ir jausmus išstumti, derintis prie kitų, nekelti rūpesčių. Vėliau žmogus tampa priklausomu nuo tėvus pakeitusių asmenų, paauglystėje draugų, vėliau mylimųjų, kolegų, savo vaikų pritarimo.
Malonus, šiltas, prisitaikantis asmuo gali traukti aplinkinius, su juo gera ir lengva bendrauti. Toks žmogus jaučia vidinį pasitenkinimą atitikdamas savo paties moralinius įsitikinimus. Kas blogo būti geru, patogiu žmogumi? Problema kyla tada, kai savi poreikiai nepatenkinami, o savivertės trūkumas bandomas kompensuoti per kitų žmonių pritarimą. Patogiu žmogumi lengviau manipuliuoti, todėl jis gali pastebėti, kad pakartotinai atsiduria situacijose, kuriose jaučiasi išnaudojamas. Jo gerumas atsigręžia prieš jį patį ir patogus asmuo dažnai pasijunta aukos vaidmenyje. Vis duodamas ir negaudamas atgal žmogus pavargsta, perdega, atsiranda kartėlis ir nusivylimas, slopinamas pyktis, kuris gali perraugti į depresiją, savęs destrukciją. Už norą patikti sumokama tikrų jausmų, norų, savojo „Aš“ kaina.
Kaip atpažinti, ar esu pernelyg patogus žmogus?
