Dažnai tokį prieraišumo stilių turintys tėvai prisiriša prie savo vaikų, taip tenkindami savo saugumo jausmą ir išnaudodami savo vaiką kaip saugumo objektą, kurio jie patys neturėjo vaikystėje.
Nesaugus dezorganizuotas prieraišumo stilius
Nesaugus dezorganizuotas prieraišumas kuriamas, kai nerimo šaltinis paprastai būna patys tėvai: smurtavimu gąsdina vaikus arba patys yra bejėgiai ir išsigandę, nesugebantys susidoroti su asmeninėmis traumomis. Tokie tėvai negali užtikrinti vaikui reikiamo saugumo jausmo. Dėl to vaikas nuolat išgyvena nerimą ir baimę o į tėvus reaguoja vengimu ir pasipriešinimu. Stresinėmis aplinkybėmis vaikas negeba valdyti savo emocijų, pats sunkiai nusiramina.
Prieraišumo stilių skirtumai
Galbūt žinojimas apie prieraišumo stilių skirtumus padės mums geriau suvokti skirtingą artimų žmonių elgesį: kodėl pasipasakojus apie savo krizes ar sunkumus vienam draugui jis nepabėgs nuo mūsų – išklausys, apkabins, ras raminančių paguodos žodžių, o kitas nežinos, kaip elgtis, sureaguos labai abejingai ar paprašys, kad neužkrautume jam tokios didelės naštos – savo bėdų. Nes kadaise savo vaikystėje jis patyrė, kad jo poreikių tenkinimas buvo didelė našta jo mamai, ir mama negebėjo jo poreikių tinkamai patenkinti, ko dabar negeba jis pats. Todėl negalime ir reikalauti iš tokio žmogaus atliepti mūsų poreikius –mylėti, sulaukti užuojautos ir supratimo, poreikio būti priimtam. NEs juk iš tuščio indo negalime įsipilti vandens ir atsigerti. Taip yra ir su žmogum, kuris jaučia tuštumą savo viduje – jis negebės jums duoti tai, ko pats negavo ankstyvoje vaikystėje.
Šioje vietoje ir ryškėja atsakymas į mūsų pirminį klausimą – kaip artimi žmonės turėtų su mumis elgtis? Svarbiausia, kad mūsų norai gauti neprasilenktų su to žmogaus galimybėmis duoti. Visi mes norime jaustis svarbūs, reikalingi, priimti su visais savo trūkumais, – tai yra žmogaus bazinis poreikis. Bet kaip sunku tai padaryti…ypač tiems, kurie neturi bazinio saugumo jausmo, kurie nėra patyrę besąlyginės meilės ir šilto rūpesčio, į kurių poreikius buvo reaguota pavėluotai ir abejingai.
Galbūt žinios apie tai, kaip mes skiriamės pagal prieraišumą, padės daugiau suprasti ir mums savo artimą žmogų, o pagal tą supratimą ir kelti adekvačius lūkesčius tam žmogui, ir užgriuvus nelaimei eiti pas tą draugą, kuris supras ir užjaus, o ne abejingai palinguos galva ir pasiūlys tvarkytis su savo problemomis patiems.
O ką daryti jums, jeigu jūs esate tas, kuriam sunku suprasti bei nuraminti save ir kitus, ir priimti save tokį, koks esate?
Juk apie tokį priėmimą svajoja visi. Svarbu atsiminti, kad prieraišumo stilius nėra nuosprendis visam gyvenimui – jis gali būti pakeistas, patobulintas iš nesaugaus į saugų. Kaip? Tik ryšyje. Tik santykyje su kitu saugiu asmeniu. Ir nėra labai svarbu, kas tas asmuo – gal tai jūsų teta, vyras, o gal – psichoterapeutas, padedantis sukurti saugų prieraišumo stilių. Svarbu tikėti, kad viltis suvokti ir atliepti savo bei kito poreikius tikrai yra. Nors šį rezultatą pasiekti gali užtrukti keletą metų. Juk prieraišumas – tai pamatai, ant kurių statomas mūsų asmenybės pagrindas. O pagrindui rekonstruoti reikia nemažai laiko.
